| Abstract (Lithuanian): |
Pastaraisiais metais ypač susidomėta nefinansinėmis veiklos vertinimo priemonėmis: veikomis grįsta kaštų apskaita, subalansuotais rodikliais ir kt. Tai nulėmė nuolatiniai pokyčiai, stiprėjanti konkurencija, dėl jos didėjantis poreikis finansinei ir nefinansinei informacijai, kuri panaudojama organizacijai valdyti ir sprendimams priimti. Todėl veiklos vertinimo sistema, apimanti ir finansines, ir nefinansines vertinimo priemones, dera su aplinka, kurioje veikia organizacija, yra būtina šiandieninėms organizacijoms, norinčioms sėkmingai konkuruoti ir išlikti rinkoje. Siekiant turėti laiku ir naudingą finansinę ir nefinansinę informaciją, kurią teiktų veiklos vertinimo sistema, pirmiausia yra svarbu analizuoti veiksnius, formuojančius ir veikiančius veiklos vertinimo sistemos turinį ir savybes. Taip pat svarbu nustatyti ryšį tarp šių veiksnių, organizacijos aplinkos ir veiklos vertinimo sistemos. Todėl šio straipsnio tyrimo objektas - veiklos vertinimo sistema (toliau - VVS). Mokslinė problema yra formuluojama klausimu: kaip remiantis instituciniais veiksniais atkleisti veiklos vertinimo sistemą, atspindinčią organizacijos aplinką? Straipsnio tikslas - atskleisti veiklos vertinimo sistemos turinį ir savybes, remiantis instituciniais veiksniais bei vidine ir išorine organizacijos aplinkomis. Tyrimo metodologija yra pagrįsta trimis teorinėmis prieigomis. Remiantis institucine teorija galima atsakyti į klausimą, kokie veiksniai formuoja ir veikia vidinę ir išorinę organizacijos aplinkas, kartu ir veiklos vertinimo sistemos turinį bei savybes. Atsitiktinumų teorija yra populiariausia teorija, analizuojanti veiklos vertinimo sistemą. Ja remiantis galima atsakyti į klausimą, kokia išorinės organizacijos aplinkos būsena ir poveikis vidinei aplinkai. Tačiau ja remiantis neatsakysi į visus klausimus, susijusius su veiklos vertinimo sistemos valdymu vidinėje aplinkoje. Todėl veiklos vertinimo procesas turi būti analizuojamas remiantis skirtingomis teorijomis. Remiantis kompleksiškumo teorija atskleidžiama vidinės organizacijos aplinkos būsena, kaip reakcija į išorinę aplinką. Veiklos vertinimo sistemos analizė šių teorijų aspektu leido išskirti du tiriamus susijusius kintamuosius: organizacijos išorinės aplinkos būseną - ar organizacijos aplinka dinamiška, ar statinė - ir organizacijos reakciją į ją supančią aplinką - ar organizacija absorbuoja, ar paprastina aplinkoje vykstančius pokyčius. Pirmojoje straipsnio dalyje yra suformuluotos pagrindinės teorinės tyrimo prielaidos. Antrojoje dalyje pateikiamas atliktas kiekybinis tyrimas Lietuvos organizacijose ir jo rezultatai. Teorinės prieigos ir suformuluotos hipotezės. Remiantis institucine teorija skiriami veiksniai, kurie galėtų padėti analizuoti veiklos vertinimo sistemą kartu su organizacijos vidine bei išorine aplinkomis. Remiantis šia teorija, teigiama, kad esantys vidiniai ir išoriniai instituciniai veiksniai (ekonominė situacija, konkurencija, kitų organizacijų kopijavimas, apskaitos standartai, ekonominės-politinės institucijos, profesionalai, organizacijos kultūra, strateginė orientacija, organizacijos charakteristikos) padeda atskleisti organizacijos vienokio ar kitokio elgesio priežastis. Apibendrinant galima teigti, kad institucinė teorija taikoma tam, kad galima būtų paaiškinti organizacijoje vykstančių pokyčių - sistemų, procesų, elgesio - priežastis. Veiklos vertinimo sistema yra viena iš tokių sistemų, veikiančių organizacijoje, kurios struktūrą ir savybes galima paaiškinti remiantis institucine teorija. Taigi instituciniai veiksniai padeda atskleisti organizacijos aplinką ir jos įtaką veiklos vertinimo sistemai. Atsitiktinumų teorija yra viena iš teorijų, kuri padeda analizuoti, kaip organizacijos VVS atitinka jos aplinką. VVS tyrimai, remiantis atsitiktinumų teorija, yra aiškinami taip: kiekvienai organizacijoje veikiančiai sistemai daro įtaką tokie atsitiktiniai veiksniai: bendra valdymo struktūra, valdymo informacijos sistema, verslo modelis, organizacijos kultūra ir vadovavimo stilius. Apibendrinant galima teigti, kad remiantis atsitiktinumų teorija organizacijos efektyvumas priklauso nuo skirtingų sistemų elementų - veiklos vertinimo sistema yra viena iš tų sistemų. Atsitiktinumų teorija yra grindžiama tuo, kad nėra vienos universalios ir visoms organizacijoms visais atvejais tinkamos apskaitos sistemos. Veiklos vertinimo sistemos efektyvumas ir efektingumas priklauso nuo to, kiek tiksliai ji atitinka strategiją, jos korekcijas ir kiek tiksliai ji dera su organizacijoje vykstančiais procesais ir funkcijomis, kiek tikslią ir reikiamą informaciją teikia skirtingiems valdymo lygiams. Taigi išplaukia išvada, kad organizacijos aplinka yra svarbiausias veiksnys, kuris daro įtaką veiklos vertinimo sistemos pasirinkimui, kadangi ji turi įtakos organizacijos strategijai. Kita vertus, organizacijos aplinka gali būti apibūdinta remiantis neapibrėžtumu. Kuo didesnis aplinkos neapibrėžtumas, t. y. kuo aplinka sunkiau nuspėjama, tuo sunkiau perorientuoti veikiančias sistemas, siekiant tiksliai ir adekvačiai vertinti veiklą kintančiai situacijai. Aplinkos neapibrėžtumai negali būti paaiškinti remiantis vien tik atsitiktinumų teorija, kadangi aplinkos neapibrėžtumai daro ne tiesioginę įtaką veiklos vertinimo sistemai, o per organizacijos vidinę aplinką. Todėl veiklos vertinimo procesas turi būti analizuojamas remiantis skirtingomis teorijomis. Kita teorija yra kompleksiškumo teorija. Kompleksiškumo teorijoje teigiama, kad egzistuoja tariamos pusiausvyros būsena, esanti visiškai netoli to taško, nuo kurio sistemą ištiktų visiškas chaosas ir kuriame sistema maksimaliai panaudotų savo sudėtingumą ir gebėjimą prisitaikyti. Šis taškas yra vadinamas chaoso riba ir gali būti paaiškintas taip: organizacijos, kurios yra pernelyg stabilios, kad galėtų reaguoti į besikeičiančias aplinkos sąlygas, nesugeba pakankamai konkuruoti ir galiausiai subankrutuoja. Organizacijos, kurios pernelyg keičiasi, taip pat subyra. Ir vis dėlto tarp šių dviejų egzistuoja optimali ir išlikti padedanti pozicija -- chaoso riba, ties kuria organizacija yra kūrybiškiausią, skatina mokytis ir adaptuotis ir nukeliauja į ateitį anksčiau negu sugeba jūsų konkurentai. Remiantis kompleksiškumo teorija, visa organizacija - joje dirbantys darbuotojai, veikiančios sistemos yra susiję tarpusavyje ir vienaip ar kitaip priklauso nuo aplinkoje vykstančių pokyčių, t. y. nuolat turi prisiderinti prie besikeičiančios aplinkos. Būtent kompleksiškumo teorija ir padeda atsakyti į klausimą kaip organizacija gali prisitaikyti - organizacija gali valdyti pokyčius, sekti aplinkoje vykstančius procesus ir taip keisti, tobulinti organizacijoje jau veikiančias sistemas, keisti savo elgseną naujoms sistemoms diegti ir suprasti, t. y. organizacija gali reaguoti į išorinę aplinką paprastindama arba absorbuodama išorinės aplinkos pokyčius. Remiantis institucinės, kompleksiškumo ir atsitiktinumų teorijomis, galima teigti, kad išorinės aplinkos neapibrėžtumas ir organizacijos reakcija į ją galėtų būti dimensijos, atpažintos per institucinius veiksnius. Jomis remiantis tiriama organizacijos veiklos vertinimo sistemos turinys ir savybės. Šios dvi dimensijos formuoja keturis organizacijų tipus, kurių kiekviename veiklos vertinimo sistemos turinys ir savybės - strategijos aiškumas, tikslų homogeniškumas ir procesų teisingumas gali būti išreikštos taip: • Aiškiausiai išreikšta strategija galėtų būti, pirma, organizacijose, kurių išorinė aplinka yra statinė ir kurios stengiasi šią aplinką paprastinti, kadangi dėl tokios aplinkos susidaro mažas informacijos poreikis (viskas yra aišku), retai vyksta pokyčiai; antra, organizacijose, kurių išorinė aplinka yra dinaminė ir kurios stengiasi šią aplinką absorbuoti, kadangi tokioje aplinkoje pokyčiai vyksta labai dažnai ir organizacija, norėdama išlikti, turėtų apsibrėžti aiškią strategiją, t. y. savo veiksmų planą. • Labiausiai homogeniški tikslai galėtų būti tose organizacijose, kurių išorinė aplinka yra statinė ir kurios stengiasi ją paprastinti; taip pat organizacijose, kurių išorinė aplinka yra dinaminė ir kurios stengiasi ją absorbuoti, kadangi šių dviejų tipų organizacijose aiškiai išreikšta strategija daro įtaką turėti konkrečius, homogeniškus tikslus, atspindinčius pasirinktą strategiją ir nurodančius, kaip ją įgyvendinti. • Teisingiausi procesai, siekiant įgyvendinti strategiją, galėtų būti organizacijose, kurios siekia paprastinti išorinę - statinę ar dinaminę - aplinką, kadangi tokio tipo organizacijos stengiasi įvesti tvarką savo vidinėje aplinkoje. Tyrimo rezultatai ir išvados Siekiant ištirti vidinės ir išorinės organizacijos aplinkos būsenas, remiantis instituciniais veiksniais, bei jų įtaką veiklos vertinimo sistemos turiniui ir savybėms, buvo atliktas kiekybinis tyrimas. Apklausa buvo atlikta Lietuvos organizacijose, kurios buvo atrinktos vykdant parankią atranką. Apklausos duomenys surinkti išsiuntinėjus klausimyną. Tyrimo apimtis yra 145 organizacijos. Remiantis teorinėmis prielaidomis galima teigti, kad instituciniai veiksniai padeda atpažinti išorinę organizacijos aplinką ir organizacijos reakciją į ją (vidinę aplinką), kurios formuoja veiklos vertinimo sistemos turinį bei savybes. Veiklos vertinimo sistema priklauso nuo organizacijos vidinės ir išorinės aplinkos. Tuo remiantis gali būti analizuojama veiklos vertinimo sistemos turinys ir savybės. Kita vertus, labai svarbu nustatyti šias dvi organizacijos aplinkas. Remiantis instituciniais veiksniais, gali būti nustatytos išorinės ir vidinės organizacijos aplinkos būsenos ir analizuojamas veiklos vertinimo sistemos turinys ir savybės. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, galima teigti, kad veiklos vertinimo sistemos turinys ir savybės (strategijos aiškumas, tikslų homogeniškumas ir procesų teisingumas) priklauso nuo išorinės organizacijos aplinkos bei organizacijos reakcijos į ją. Aiškiausiai išreikšta strategija ir homogeniškiausi tikslai galėtų būti organizacijose, kurios veikia pačioje sudėtingiausioje ir pačioje paprasčiausioje aplinkoje (išorinė aplinka yra statinė ir organizacijos stengiasi ją paprastinti; išorinė aplinka yra dinaminė ir organizacijos stengiasi ją absorbuoti), kadangi šių dviejų tipų organizacijose aiškiai išreikšta strategija daro įtaką poreikiui turėti ir konkrečius, homogeniškus tikslus, atspindinčius pasirinktą strategiją ir nurodančius, kaip ją įgyvendinti. Teisingiausi procesai, siekiant įgyvendinti strategiją, galėtų būti organizacijose, kurios siekia paprastinti išorinę aplinką (išorinė aplinka yra statinė ir organizacijos stengiasi ją paprastinti; išorinė aplinka yra dinaminė ir organizacijos stengiasi ją paprastinti), kadangi tokio tipo organizacijos stengiasi įvesti tvarką savo vidinėje aplinkoje. [ABSTRACT FROM AUTHOR] |
